“… nepastovumas; siekimas asmeninės naudos paminus gyvenimo dėsnius; malonumų siekimas ardant moralinę jėgą; supykus linkėti kitam blogo; žeminant žmones aukštinti save; apimtam godumo nematyti savo nuodėmių; dėl komforto išsaugojimo pradėti elgtis nedorai; naudojantis valdžia savivaliauti; skriausti silpnus; tinginystė; tiesioginis kenkimas žmonėms; darant pikta džiaugtis; skaityti žmones kvailais, o save išmintingu – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

Taip pat girtis savo pasiekimais; aptarinėti žmonių blogus poelgius; būti nepatenkintu savimi; tuščia priimti už realybę; su džiaugsmu kalbėti apie kitų nesėkmes; didžiuotis prieš žmones savo turtais; žiūrėti į kitus iš aukšto; pavydėti vyro ar moters, ar turtų; dėl savo interesų paminti teisingumą; vengti atsakomybės ar užkrauti ją kitiems; darant gerus darbus laukti atlygio; atidavus gailėti; laikyti širdyje senas nuoskaudas – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

O ir būti nenuoširdžiu bei apsimetinėti; daug abejoti ir mažai tikėti; piktžodžiauti; negerbti vyresnių ir jaunesnių už save; sunkioje situacijoje elgtis lengvabūdiškai; netinkamai reaguoti; būti lengvabūdišku ir siekti linksmybių; būti dviveidžiu ir pataikūnu; apgaudinėti; kištis į svetimus reikalus; klaidinti žmones arba versti daryti blogus darbus; palikti mylimus žmones dėl nelaimių ar sunkumų; atimti tai, kas tau nepriklauso – ir tai veda žmogų į ligas ir nelaimes.”

Laozi sakė, kad žinodami pagrindinius paklydimus, vedančius į ligas ir nesėkmes gyvenime, galime jų tiesiog nedaryti, tuo pačiu išvengdami ir pasekmių.. Ir, žinoma, darydami gerus darbus ir galvodami gerai, mes mažais žingsneliais einame į laimę ir saugome ją. Tiek geri, tiek blogi darbai turi savo atitinkamas pasekmes ir veda mus gyvenime į vieną ar kitą pusę. Link laimės ir sveikatos mus veda šie darbai ir mintys:

“… ramybė ir pastovumas; geraširdiškumas ir harmonija širdyje; moralinė jėga ir sugebėjimas atsisakyti pagundų; džiaugtis gyvenimu; neimti kas yra virš to, kas tau priklauso; įveikus pyktį išsaugoti meilę; linkėti žmonėms laimės; padėti bėdoje ir gelbėti nelaimėje; kviesti į šviesą linkusius į tamsą; saugoti ir perspėti jaunus ir nepatyrusius; šviesti pasiklydusius ir klystančius; padėti silpniems – visa tai veda į sveikatą ir laimę.

Taip pat būti kukliu ir nuoširdžiu bendravime; užimant aukštą padėtį pagarbiai elgtis su pavaldiniais; kalbėti konkrečiai ir tiesiai; nesiginčyti; nelaikyti nuoskaudų; į agresiją nereaguoti grubiai; vystyti gėrio troškimą ir vengti blogio; atsisakius daug, imti mažiau; nesigirti, bet pastebėti kitų pasiekimus; džiaugtis dorais kitų žmonių poelgiais; neištvirkauti; už savo bėdas ir ligas imtis atsakomybės ir keisti gyvenimą į gera – visa tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.

O ir susidūrus su sunkumais, jų nevengti ir neišsisukinėti; taisant savo klaidas atsikratyti blogio; nesikišti į kitų reikalus; valdyti savo emocijas; vystyti pagarbą vyresniems, meilę – mažiesiems; būti sąžiningu ir nuoširdžiu; būti ištikimu; būti dvasingu ir prisiminti savo Kelią; gerbti Žemę ir Visatos dėsnius; mylėti gyvenimą; negeisti turtų; būnant turtingu padėti reikalingam pagalbos; naudojantis aukšta padėtimi daryti gerus darbus – ir tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.”

Laozi sakė: yra poelgiai – ligos ir nelaimės, o yra ir poelgiai – laimė ir sveikata. Labai svarbu tai suprasti. Nesuprasdami esmės ir nematydami savo veiksmų pasekmių, mes klaidžiojame gyvenime lyg užrištomis akimis, pažeidinėdami pamatinius gyvenimo dėsnius. Taip kuriame chaosą ir sunkumus, o sunkumų akivaizdoje sunku įžvelgti šviesą ir gėrį gyvenime.. Sustokime kartais, pažvelkime į savo gyvenimą ir supraskime vieną paprastą tiesą: savo gyvenimą kiekvienas kuria pats..

Niekas be mūsų valios negali sugadinti mums gyvenimo. Kiekviename žmoguje yra įdėtas stiprus tobulėjimo ir laimės poreikis. Todėl.. jei šiandien ir nesiseka, kiekvieno valioje sustoti ir keisti gyvenimo kryptį.. bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir.. įvertinus praeitį, pradėti savo naują kelionę: mažais žingsneliais – gerais poelgiais ir mintimis – į didelę laimę ..

Mes esame gamtos dalis ir nuo senų senovės žmonės pagarbiai žiūrėjo į saulę. Jie pastebėjo ir gydomąsias saulės spindulių savybes, ir žalingą jų poveikį, todėl šioje sąveikoje visais laikais svarbiausias buvo saikingumas. Šiandien gi visaip kultivuojamas grožio “etalonas” – įdegęs kūnas, todėl paplito ir soliarumai, be to, visa turizmo pramonė pagrinde siejama su poilsiu prie vandens telkinių, oro ir saulės voniomis.

Taigi, per trumpą laiką norima išgauti maksimalų rezultatą – kuo tamsesnį įdegį. Kadangi greitai ir saugiai neįmanoma, tai peržengiamas bet koks saikingumas. Todėl ir siūlomi “filtrai” ir kitokios apsaugos priemonės nuo “kenksmingų” saulės spindulių. Ir, paradoksas – su šių priemonių atsiradimu vis daugėja įvairiausių odos susirgimų. Iš dalies dėl jų besaikio naudojimo, o iš dalies ir dėl supaprastinto požiūrio: pasitepiau ir galiu būti saulėje neribotą laiką..

Tuo tarpu vasara – laikas, kai galime pasisemti jėgų ir energijos iš saulės, sustiprėti ir užsigrūdinti. Saulės spinduliai turi antiseptinių ir antibakterinių savybių – dėl šios priežasties mūsų močiutės išskleisdavo saulėje ir patalus.. Saulės spinduliai dalyvauja insulino palaikymo reakcijose ir odos mikrofloros balanse. Jiems veikiant, organizme gaminamas vitaminas D – svarbus kalcio-fosforo apykaitos reguliatorius.

Saulės šviesoje gaminamas ir serotoninas – “laimės hormonas”. Jis kontroliuoja nervų ląstelių impulsus, nuo kurių priklauso apetitas, miegas, žmogaus nuotaikos ir emocijos. Kai jo sumažėja, prasideda nuotaikų svyravimai. Serotonino stygius ypač jaučiamas tamsiuoju metų laiko periodu – tuomet plinta vadinamosios sezoninės depresijos. Saulės spindulių poreikis užprogramuotas genetiškai, įvairiose tautose jis skirtingas. Todėl pietietis, pakliuvęs į šiaurės rajonus, greitai pajunta stresą dėl šviesos trūkumo, o šiaurietis, atvirkščiai – pakliuvęs į pietinius rajonus, jaučia energijos antplūdį.

Yra ir gydymas saule – gelioterapija. Šiuo būdu, saikingai, skirtingai dozuojant saulės spindulius, nuo senų laikų gydomos įvairios chroniškos ligos. Saikingas buvimas saulėje stiprina imunitetą, aktyvina protinę ir fizinę veiklą, vegetatyvinę nervų sistemą, gerina medžiagų apykaitą. Ir, atvirkščiai, pernelyg intensyvus saulės poveikis silpnina imuninę sistemą.

Dvejopas saulės spindulių poveikis ir veido odai: saikingai būnant saulėje, odos veikla stimuliuojama ir gydomi smulkūs uždegimai bei išbėrimai. Perdozavus saulės spindulių, suardomos odos ląstelės ir pradeda nykti kolagenas ir elastinas, nuo kurių priklauso odos stangrumas. Oda dirbtinai sendinama, šis procesas vadinamas fotosenėjimu.

Taip mums patinkantis odos patamsėjimas tėra apsauginė odos reakcija į saulės spindulius. Jei saulės poveikis saikingas, tai ir nudegimas tolygus, be paraudimų, sveikas – mes įgyjame natūralų saulės spindulių filtrą. Jei poveikis ilgalaikis, tai jis yra agresyvus: organizmas patiria šoką, spindulinę ataką, jame vyksta destruktyvūs pokyčiai – nuo išorinių odos uždegimų iki viso organizmo ligų. K.Niši pastebėjo, kad odos paraudimai saulėje gali būti ir užteršto organizmo reakcijos, dėl to gali paūmėti ar prasidėti rimtos ligos.

Maksimalus saulės aktyvumas yra maždaug nuo 11 iki 16 valandos. Turime prisiminti, kad šiuo metu galime įdegti ir šešėlyje. Švelniausia yra saulėtekio ir saulėlydžio saulė, todėl labai naudinga šiuo metu sportuoti (ryte), medituoti ir daryti ramesnius pratimus vakare. Tai teikia energijos ir žvalumo, o taip pat proto skaidrumą ir ramybę. Senųjų mokymų sekėjai visuomet laikosi šios taisyklės – saulėlydis ir saulėtekis jiems – sakralinis įvairių praktikų laikas.

Tam, kad būtume saugūs saulėje, turime laikytis ne tik saiko, bet ir žinoti savo odos fototipą. Jų pagal prof.Tomą Ficpatriką yra penki:

1. Ypatingai jautrūs saulės spinduliams, oda visada saulėje parausta, bet neįdega (neįgauna natūralaus “filtro”- įdegio). Itin balta oda, šviesūs plaukai, žydros arba žalios akys. Saugus laikas saulėje – 5-10 minučių.
2. Sunkiai įdega, oda saulėje parausta. Šviesi oda, rausvi arba kaštoniniai plaukai, žalios arba rudos akys. Saugus laikas saulėje – 10-20 minučių.
3. Lengviau įdega, kartais oda saulėje parausta. Vidutinio šviesumo oda, kaštoniniai arba tamsūs plaukai, rudos akys. Saugus laikas saulėje – 15-25 minutės.
4. Lengvai įdega saulėje, oda niekada nerausta. Tamsesnė nei vidutinė oda, tamsūs plaukai, tamsios akys. Saugus laikas – 20-30 minučių.
5. Niekada oda nereaguoja į saulę. Tamsiaodžiai, juodi plaukai, juodos akys.

Kaip matome, buvimo tiesioginiuose saulės spinduliuose laikas neribojamas tik tamsią odą (stiprų natūralų “filtrą”) turintiems žmonėms. Turime prisiminti, kad ypač jautrūs saulei yra maži vaikai – jiems saulėtą dieną sveikiau žaisti pavėsyje. O ir suaugusiems saugus laikas tiesioginiuose saulės spinduliuose yra 40-50 minučių per dieną su pertraukomis. Nepamirškime, kad vanduo stiprina įdegimą.

Negalima daug degintis, jei odoje yra pigmentinių dėmių, strazdanų, daug apgamų. Saulėje negalima naudotis kvepalais ir dezodorantais – galime sulaukti nenumatytų reakcijų. Riboti buvimą saulėje nėščioms ir maitinančioms moterims. Negalima degintis tiesioginiuose saulės spinduliuose, jei sergama chroniškomis ligomis, geriami antibiotikai, hormoniniai preparatai, trankvilizatoriai, jonažolių preparatai, alkoholis.

Jei neįmanoma išvengti tiesioginių saulės spindulių ilgesnį laiką, rinkimės apsaugines priemones: šviesius drabužius, kepures nuo saulės, apsauginius kremus. Nepamirškime, kad viskas, ką tepame ant odos, yra sugeriama ir įsisavinama, todėl rinkimės kuo natūralesnes priemones. Nuo saulės poveikio puikiai apsaugo natūralūs aliejai – avokadų, mangų, kokosų, sezamų, alyvuogių – jų rasite bet kurioje ekologiškų produktų parduotuvėje.

Saulė yra vienas iš mūsų gyvybės šaltinių. Mes patys sukuriame situacijas, kuriose ji tampa priešu – naivu tikėtis, kad nebus jokių organizmo reakcijų, jei kelias valandas ar visą dieną esame saulės atokaitoje. Apsispręskime, ko siekiame – trumpalaikio įdegio ar sveikatos. Gyvenkime sveikai, saikingai mėgaukimės saulės spinduliais, ir nereikės kovoti su tuo, kas mums teikia gyvybę.

Pasaulis suklestėtų, jei kiekvienas žmogus atvertų savo dvasinį potencialą, nes tuomet visi būtų laimingi. Saviraiška ir savanaudiškumas yra du skirtingi dalykai. Kai žmogus realizuoja savo kūrybinį potencialą, jis visuomet orientuotas ne tik į savo, bet ir į visuomenei reikšmingus tikslus. Viskas paprasta – laimingi žmonės kuria laimingą visuomenę.. Kai nėra savanaudiškumo, atsiranda bendri tikslai.

Augdamas vaikas darosi vis labiau savarankiškas ir siekia būti nepriklausomas. Šiuo laikotarpiu dažniausiai ir prarandamas autentiškumas, kurį užgožia primetamos vertybės. Šiuolaikinis pasaulis yra priešingas individualybėms, nes jos yra nevaldomos, todėl stengiamasi visus suvienodinti. Bet žmogus negali būti niekuo kitu, tik savimi, nes kiekvienas turi savo unikalią misiją. Tik techninis prietaisas veikia gerai, kai jis yra standartizuotas, žmogus – atvirkščiai..

Standartizavimas vykdomas nuo vaikystės – per ugdymo sistemas, kur pirmiausiai reikalaujama paklusnumo per vertinimo sistemą. Vėliau pradeda veikti visuomenei pametėti standartai: nuo išorinių, materialinių siekiamybių, elgesio ar “idealaus” partnerio stereotipų, iki “prestižinių” specialybių ir t.t.. Jei paklūstama, gaunamas standartizuotas pilietis: dvilypis, su išoriškai malonia kauke, mandagus, atitinkantis primestus šablonus, o viduje – kunkuliuojantis dėl nuslopintų prigimtinių talentų ir neišreikštų emocijų.

Kai esame su kauke, tampame dviveidžiais, dvilypiais, tarsi padalintais į dvi esybes: viena gali šypsotis, kita tuo pat metu liūdėti. Kai taip elgiamasi nuolat, ilgą laiką, atstumas tarp šių dviejų žmogaus esybių – tikrosios ir vaidinamos – didėja. Kai šis atstumas tampa nesujungiamas, prasideda psichologinės problemos, kurios gali išsivystyti į rimtas psichines ligas. Kai renkamės melagingą kelią – kopijuojame ar renkamės svetimus idealus – ką mes bedarytume, jis atneš tik kančią.

Buda savo mokiniams sakė: “Mane galima stebėti, bet negalima manimi sekti. Mane galima mylėti, bet negalima manęs kopijuoti. Jūs galite suprasti mane, bet manimi sekti negalima. Jeigu jūs eisite paskui mane, tapsite dar aklesni nei esate. Visi tikėjimai veda į aklumą. Bet koks sekimas paskui kitą jus nuveda į šalį nuo savęs.” Reikia būti sąžiningu su pačiu savimi, tik taip išliksime savimi ir išreikšime savo dvasinį potencialą.

Kai esame savimi, mums nereikia dėtis kaukių ir vaidintį tą, kuo nesame. Baimė neįtikti, nepatikti, neatitikti – kelias į svetimų užgaidų tenkinimą, už kurį mokame savo autentiškumu. Mūsų visuomenėje įprasta žvalgytis į kitus, ir visada kažkas kitas atrodo laimingesnis, gražesnis, turtingesnis, sveikesnis..Taip yra tik dėl to, kad mūsų neišmokė atverti savo dvasinio potencialo.

Vienoje savo knygų Ošo aprašo įdomų atvejį, kai per Nobelio premijos teikimą laureatas neatrodė laimingas, greičiau atvirkščiai.. Paklaustas, kodėl, jis atsakė, kad pakluso įtakai, rinkdamasis profesiją, o visą gyvenimą svajojo būti šokėju.. Todėl net gavęs tokį svarų apdovanojimą, jis nesijautė laimingas ir nepajuto tikro džiaugsmo, nes tai.. ne tai, apie ką jis visą gyvenimą svajojo..

Tokia neįtitikėtina istorija ir drąsus prisipažinimas – sau pirmiausiai. Tą galime atlikti kiekvienas, pažvelgę į savo gyvenimą: kiek jame tikrumo, nuoširdumo, kiek bėgimo paskui primestus idealus ir standartus. Neįmanoma pažinti savęs, jei nesame savimi. Neįmanoma pasiekti vidinės pilnatvės, jei kelrodis yra išorėje. Tai kaip gi atgaminti tą tokį svarbų sakralinį ryšį su savimi?

Pirmiausia – ką bekalbėtų kiti, visuomet klausykimės savo vidinio balso. Gyvenime visuomet atsiranda patarėjų, kurie “žino, kaip geriau” – net iš geriausių ketinimų. Besekant patarimais, visas gyvenimas gali nueiti perniek. Mūsų vidinė esybė yra pirmapradė, todėl turime ja sekti. Net jei abejojame ir klausiame patarimo, galutinis sprendimas turi būti įtakotas mūsų pačių.

Jei visuomet esame savimi, tuomet nereikia nešioti kaukių, kurios pridengia tikrą mūsų būseną. Šypsomės, kai liūdna, slopiname įvairias emocijas – juk tai kaukė. Kartais taip suaugame su kauke, kad prarandame sugebėjimą išreikšti tikruosius jausmus, ir jie atrodo lyg grimasos.. Kam to reikia?.. Juk iš tiesų kiekvieną būseną turime pilnai išgyventi, jų negalima slopinti, nes slopinamos jos auga ir kelia įtampą.

Mes negalime būti visuomet vienodi: jaučiame įvairias emocijas, reaguojame į įvykius. Todėl jei liūdna – paliūdėkime, jei linksma – šypsokimės, juokimės, jei norime verkti – verkime, jei pikta – išsakykime, išreiškime savo emociją. Tik tuomet būsime savimi ir neturėsime įtampų. Ne paslaptis, kad įsitempę žmonės daugiau valgo, rūko, svaiginasi ir yra linkę į įvairias priklausomybes, nes sunku nuolat savyje nešiotis įtampą.

Stenkimės visada būti sąmoningi esamajame laike – čia ir dabar. Dažniausiai viskas, kas netikra, ateina arba iš praeities, arba iš ateities. Turime paleisti praeitį, kad nekartintų dabarties ir nenuplaukti per daug į ateitį, kad neprarastumėme dabartinio momento. Kai esame sąmoningi dabartiniame momente, mes esame tikri, autentiški ir girdime savo širdies balsą. Mes esame tiesoje ir mūsų neveikia išoriniai šablonai.

Taigi, meskime kaukes lauk, kurias dedamės vieną po kitos, bėgdami nuo vidinės įtampos. Visa, kas tikra ir svarbu kiekvienam žmogui, yra jo paties širdyje. Kur mes bevyktume, ką bedarytume, viską, ko mes ieškome, mes nešamės savyje.. Senovės išmintis teigia: “Vienintelė dogma – sąžinė. Vienintelis Dievas – širdyje. Vienintelis Kelias – per sąžinę į širdį.”

Ką jūs apie tai manote?

2 apelsinų
2 šaukštų medaus
2 šaukštelių malto cinamono
šviežių mėtos lapelių, papuošimui (pas mane – kalendra)

Nulupame, supjaustome ir išdėliojame lėkštelėje apelsinus.
Dubenėlyje sumaišome medų ir cinamoną ir užpilame ant apelsinų, pabarstome mėtos lapeliais.
Skanaus!

Mano mama šitokias spurgas labai skaniai kepdavo, kai aš bakalaurą mokiausi. Pagaliau pasiryžau ir pats pagaminti. Recepto mama nebeprisiminė, tai jį radau čia.

• 1 kg varškės;
• 1 stiklinė cukraus;
• 300 g grietinės;
• 4 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių;
• 1,5 pakelio vanilinio cukraus;
• 5 stiklinių miltų;
• 0,5 l aliejaus;
• cukraus pudros;
• cinamono.

Kiaušinius virtuvinio kombaino pagalba ištryniau su puse stiklinės cukraus. Supyliau grietinę ir viską sumaišiau. Miltus sumaišiau su kepimo milteliais, cinamonu. Varškę ištryniau su puse stiklinės cukraus ir vaniliniu cukrumi.  Viską ir miltus, ir varškę, ir kiaušinius sumaišiau.  Viską išminkiau. Pradėjau formuoti spurgytes “plikom” rankom. Bet greit įsitikinau, kad aliejumi patepus rankas galima be jokio vargo suformuoti norimo dydžio spurgeles.

Spurgas gepiau 2 cm gylio aliejaus baloje keptuvėje. Kai pridėdavau pilną keptuvę spurgų, jas aliejus praktiškai pilnai apsemdavo. Kai pakildavo jos nuo dugno apversdavau. Kai iškepė, sudėjau į dubenį ir apibarsčiau cukraus pudra. Valgant prisiminiau senus laikus…

Skanaus…

Gyvename visuomenėje. Filosofai egzistencialistai pabrėžia, kad visuomenė – būtina sąlyga žmogui egzistuoti. Ir priduria, kad šiuolaikinė visuomenė daro neigiamą poveikį žmogui – diktuoja mąstymo šablonus, įsitikinimus, taigi, žmogus joje praranda savo laisvą valią rinktis. Jam tik sudaroma pasirinkimo regimybė iš siūlomų variantų. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje tai susiveda į primityvų prekių – įvairių pavidalų, nuo intelektualių iki materialių – pasirinkimą. Tame mūsų “laisvė” ir iš to išplaukianti pasaulėžiūra.

Kapitalistinėje sistemoje visuomeniniai santykiai yra keičiami piniginiais-prekiniais santykiais. Ši sistema ne tik sukeičia vertybes, bet ir gimdo susvetimėjimą. Šios sistemos gyvavimo pradžioje buvo deklaruojama, kad technologijos išlaisvins žmones ir suklestės kūrybiškumas. Ką turime šiandien? Žmonės dirba vis daugiau, didelė pasaulio žmonių dalis gyvena skurde arba skolose, baigiami išnaudoti Žemės resursai – visa tai ydingo vartojimo, gobšumo bei pelnymosi pasekmės.

Jos išorinės, todėl aiškiai matomos, ir daugelis žmonių tai supranta. Vis daugiau specialistų konstatuoja, kad tai artėjantis ekonominis kolapsas (lot. collapsus – nusilpęs, subliuškęs), ir valdant senuoju metodu, krizės jau neužglaistys, ji tik gilės, numatytas ir terminas – vos keli metai.. Išeitis – esminis pasaulėžiūros keitimas, ir iš jos išplaukiančios naujos valdymo koncepcijos gimimas. Gyvename permainų laikais.. Prisimenate kinų patarlę, turinčią piktdžiugišką gaidelę: “kad tu gyventum permainų laikais”?..

Todėl stebina džiugesys vartojimo didėjimu ir augančiomis skolomis – pasaulis jau išsisėme senoje sistemoje ir jau niekuomet nebus toks, koks anksčiau – visa tai paviršutiniški laikini “rezultatai”. Vis garsiau prabylama apie humanistinę pasaulėžiūrą – pažiūrų sistemą, kur žmogus yra vertybė (o ne išnaudojama priemonė), o jo gerovė – socialinių institucijų valdymo kriterijus. Teisingumas, žmogiškumas, vienybė, lygios teisės – pagrindiniai šios pasaulėžiūros principai.

Utopiškai skamba? Bet tai jau yra neišvengiamybė, pakanka apsižvalgyti aplink: į žmonių tarpusavio santykius, į ekologiją, į įvairių pasaulinių sistemų susipriešinimą dėl konkurencijos. Mes įstrigome, nes nuolatiniai mėginimai uzurpuoti, pavergti, išpešti momentinės naudos stabdo bet kokį vystymąsi. Viskas, kas priimta dėl spaudimo ar apgaudinėjant yra nelaisvė – juk tai akivaizdu.

Nors nesmagus tas išorinių pasekmių matymas, bet joms yra vidinė priežastis: mūsų visų pasaulėžiūra. Turime tai suprasti ne tam, kad pasijustume kalti, bet tam, kad imtumėmės ją keisti. Psichologai teigia, kad žmogus linkęs į inerciją, net tuomet, kai blogai, bet įprasta. Yra dvi pusės: impulsas iš valdančiojo ir priimama inercija iš valdomojo. Kai valdomas pasakys: pakaks, man jau viso šito nereikia, aš noriu gyventi paprastą pilnavertį gyvenimą – viskas pradės keistis.

Kiekviename žmoguje įdėtas stiprus poreikis tobulėjimui. Pagrindinė sąlyga tobulėjimui yra sąmoningumas. Sąmoningumas gesinamas per žemas emocijas – baimę, kaltės jausmą, nepasitikėjimą savimi, nepritekliaus jausmą. Jeigu išorinėje informacijoje, ypač jei ji pastoviai transliuojama, yra daugiau nei 3 (!) procentai negatyvios informacijos, tai tokia informacija automatiškai perjungia sąmonę į negatyvų mąstymą.

O kas yra negatyvus mąstymas, žinome visi – tai lengvai per žemas emocijas valdomas mąstymas, o iš to ir išplaukianti pasaulėžiūra. Ar gali žmogus sąmoningai rinktis žemas emocijas? Vargu. Čia jau suveikia principas: visi kenčia, reiškia, tai teisinga, pakentėsiu ir aš.. Emocionalus protas pradeda valdyti, ir žmogus palengva praranda ir sąmoningumą, ir tokį svarbų ryšį su savimi – visa tai atstoja išorinės ir materialios priemonės.

Sąmoningumo praradimas vyksta ir dėl sąmonės veiklos sujaukimo. Mažai kas žino kūrybingos sąmonės veikimo formulę: mintis>žodis>veiksmas>atsakomybė. Ji pateikta daugelyje senųjų mokymų, kurie skirti sąmoningumo atvėrimui. Kaip elgiasi šiuolaikinis žmogus? Dažniausiai viena kalba, kita mąsto, dar trečia daro, ir nemato ar nenori matyti savo veiksmų pasekmių, ką jau kalbėti apie atsakomybę už juos.

Užtemdytai sąmonei beprasmiška pasakoti apie aukštas materijas – ji pajungiama bėgimui paskui išorinius malonumus. Tai atimantis jėgas gyvenimo būdas, susidedantis iš reakcijų į įvykius ir blaškymąsi (chaosą). Sąmoningumas – adekvati, natūrali žmogaus būsena, kūrėjo būsena, kuri leidžia žmogui išreikšti savo individualumą ir evoliucionuoti – asmeniškai ir sąveikoje su visais.

Todėl pasaulėžiūra kiekvienam labai svarbi – tai tarsi kompasas gyvenime. Sąmoningas žmogus daro sąmoningus pasirinkimus, nesąmoningas – primetamus, ir visa tai įtakoja pasaulėžiūrą. Kai nuolat “reikia” atitikti išorinius šablonus, mes tampame dvilypiais, dviveidžiais, beasmeniais, mumyse tarsi apsigyvena dvi būtybės, kurios prieštarauja viena kitai ir dar labiau darko mūsų pasaulėžiūrą, bet apie tai – kitą kartą.

“…* Paprastai mes gyvename pagal principą: “užkabink etiketę ir atitinkamai elkis.” Bet iki kiek mes tikslūs, kabindami tas savo etiketes? Žinoma, galima pakabinti ant sutuoktinio etiketę: “Jam ant visko nusispjauti, jis storžievis, juo negalima pasikliauti!..” – tai paprasta. O pasekmės? Pirmiausia, mes būtent šias savybes nuolat pastebėsime savo sutuoktiniame, o antra – mes nesąmoningai kiekvieną jo poelgį vertinsime būtent pagal šitą etiketę. Situacija dėl to šeimoje tikrai nepagerės..

* Jei jaučiate, kad “po visko, kas įvyko” jūs su vyru priešai, ir nematote jokių galimybių tartis, jis tarsi “aklina siena”, tai.. skirkitės – ar gali priešai kartu gyventi? Bet jei jūs ne priešai, o tiesiog susipriešinote, tai rekomendacija paprasta: jei jūs, žvelgdama į jį, suprantate, kad tai tik konfliktas ir kad jis tiesiog nežino, kaip pasielgti, o gal jis ginasi, gal tiesiog “užstrigo”, bet iš esmės jūs siekiate vieno ir jūs ne priešai – tuomet visada yra šansas susitarti.

* Dažnai vaikas tampa priemonė aiškintis santykius tarp sutuoktinių. Nemokėdami ar nežinodami kaip, ar dėl baimės, sutuoktiniai kartais nesiryžta tiesiai pasakyti savo pretenzijas. Tuomet imasi veikti per vaiką – tai visuomet atkreipia dėmesį ir užaštrina situaciją. Ir, žinoma, sulaukia reakcijos – ypač mamos puola aršiai ginti savo vaiką. Žinoma, tai jokiu būdu nepriimtina, reikia išmokti tartis ir kalbėtis apie viską, neįpinant vaikų į suaugusių santykių aiškinimąsi.

* Jei vyras reikalauja šeimoje aklo paklusnumo ir tokia tvarka jau įsigaliojo, bet moteriai tai nepriimtina, reikia tokią padėtį keisti. Pradžiai reikia pripažinti savo klaidą – jei jus valdo, reiškia, jūs davėte tam nebylų sutikimą. Tai asimetriški santykiai, negalintys būti partnerystės pagrindu. Todėl reikia aiškaus pokalbio ir susitarimo – kuris kokioje srityje “vadovaus” ir bus už ją atsakingas. Jei to nepadarysite, galite atsidurti engiamos avelės vaidmenyje.

* Dažnai vyro “godumas” gali slėpti baimę dėl rytdienos – tai gali būti nerimas, kad ateityje nepavyks uždirbti tiek, kiek šiandien. Arba tai gali būti atsineštas ekononomijos įprotis iš tėvų šeimos, arba tiesiog baimė išleisti pinigus.. Todėl nepulkite įžvelgti tame piktų kėslų ir neaštrinkite situacijos, nes sulauksite priešingo rezultato. Pasikalbėkite būtinai šia tema ir nuspręskite, kaip jūs abu valdysite savo šeimos biudžetą – tai tikrai efektyviau, nei tyliai pykti dėl vyro “godumo”.

* Mūsų jausmai – tai, pirmiausia, reakcijos į aplinkybes, nuo jų daug kas priklauso. Antra – jausmai yra tiesioginis mūsų smegenų būsenos atspindys. Jei esame pervargę, įsitempę, tai ir jausmai vienoki. Jei esame pakilioje būsenoje – jie vėl kitokie. Reikia tai suprasti ir į tai atsižvelgti – suprasti, kad ir būsena gali įtakoti įvairias reakcijas į aplinkybes. Bet kokiu atveju – tai mūsų jausmai, ir mes turime bandyti juos suprasti.

* Daugelis dalykų iš tikrųjų yra visai ne tokie, kokie jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai kodėl yra svarbus dėmesys sutuoktiniui. Mes turime matyti ir suprasti, kas su juo vyksta, nes jo vidinės būsenos gali įtakoti jo veiksmus. Jei tokio dėmesio nėra, mes galime pradėti reaguoti į išorines sutuoktinio nuotaikas ir leistis į nesibaigiančias ambicijų kovas, kurios moteris paverčia furijomis, o vyrus pastūmėja į įvairią “veiklą” už šeimos ribų ir priklausomybes.

* Skirkite laiko savo reikalavimų kitiems žmonėms suformulavimui. Pirmiausia, žinoma, išanalizuokite reikalavimus savo sutuoktiniams. Nustebsite, bet tai atlikus išaiškės, kad jūs stengiatės priversti elgtis kitą žmogų taip, kaip jums atrodo teisinga ir reikalinga. Ar tai ne absurdiška, turint omeny tai, kad kitas žmogus taip pat turi savo įsitikinimus? Atsiminkite: neįmanoma priversti žmogų elgtis taip, kaip jūs norite. Dėl savo šeimos gyvenimo taisyklių jūs turite aiškiai susitarti, kitaip visą gyvenimą kovosite.

* Jeigu santykiuose su jūsų partneriu rimta ir gili krizė, tuomet, prieš priimant sprendimą skirtis, būtinai pakalbėkite su juo, kokią bendrą ateitį su jumis jis įsivaizduoja. Juk jis turi ateities planus, ir pagal tai, kaip jis apie juos pasakos, jūs galite suprasti, kokia jūsų vieta tuose planuose. Jei tai nereikšminga ir apgailėtina vieta – tai rimta priežastis skirtis. Jei svarbi – tuomet verta pagalvoti apie tolimesnę bendrą ateitį.

* Liūdesys ir nuobodulys šeimyniniuose santykiuose – ne pramogų ar kitokių išorinių linksminimo stimulų trūkumas. Tai vidinės sutuoktinių būsenos charakteristika. Jei žmogus pozityvus, entuziastingas, tai jis puikiame gyvenimo tonuse, ir liūdesio gyvenime tiesiog būti negali. Toks žmogus visuomet turi veiklos ir jokios išorinės aplinkybės jo neveikia: jis pats jas kuria. Taigi, žiūrėkite ne aplink, o į save.. Mus jungia ne bendros pramogos, o bendri tikslai.

* Kai mes žiūrime į savo gyvenimo situaciją iš šalies ar matome ją kitų žmonių gyvenimo pavyzdžiuose, mums žymiai lengviau suprasti ir priimti savo klaidas. Paprastai, kai mums tiesiogiai parodo mūsų klaidas, mes pradedame ginčytis, ir.. tai natūrali psichologinė reakcija. Bet kai mes matome kito žmogaus klaidą, mes pradedame geriau suprasti ir save, ir savo problemas.”

Tiek gydytojo A. Kurpatovo patarimų šeimos laimei .. Laimės ir savitarpio supratimo visiems!