Slyvos Lietuvoje auginamos nuo seno.

Tai vertingi anksti pradedantys derėti, derlingi vaismedžiai. Jų vaisiai vartojami šviežūs ar perdirbti. Daugelio veislių slyvos tinka kompotams, uogienėms, kai kurios džiovinamos.

Lietuvoje užaugintose slyvose būna 10,1-17,6 proc. tirpių sausųjų medžiagų, iš jų 7,1-9,6 procentų cukrų, 1,4-1,8 proc. organinių rūgščių, 2,6-3,9 mg% vitamino C.

Iš cheminių elementų daugiausia yra kalio, nemažai fosforo, kalcio, geležies, magnio, cinko.

skaityti toliau

Šaltinis
 

Persodinkite kambarines gėles

Pirmiausia reikėtų persodinti tas gėles, kurių šaknys nebetelpa vazonuose, ar sergančias įvairiais puviniais.

Jaunus, greitai augančius augalus perkelkite kasmet arba kas antrus me­tus į didesnius vazonus. Senesnius, lėtai besivystančius persodinkite kas 3-5 metus į 3-10 cm didesnio skersmens in­dus. Jiems kasmet pakeiskite viršutinį žemės sluoksnį.

Gėles persodinkite į joms skirtus durpinius substratus arba pagal augalų rūšis paruoškite žemės mišinius.

skaityti toliau

Šaltinis
 

Kol pradės sprogti pumpurai, genėkite ir kartu apžiūrėkite vaismedžius. Pagrindinis būsimo derliaus rodiklis – susiformavę žiediniai pumpurai. Obelų ir kriaušių jie stambesni už vegetatyvinius, daugiausia susitelkę ant smulkių šakučių, vyšnių ir slyvų – ant praėjusių metų ūglių. Gero derliaus sulauksite palikę tiek šakų, kiek jų sugebės išmaitinti pumpurus, užauginti vaisius.

skaityti toliau

Šaltinis
 

VAISMEDŽIŲ GENĖJIMO BŪDAI
Pradėjusius derėti obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, abrikosų ir persikų vaismedžius reikia sistemingai genėti kasmet nuo 5-8 metų. Derančiuose soduose taikomi keturi pagrindiniai genėjimo būdai.

RETINAMASIS (ŠVIESINAMASIS) GENĖJIMAS

Kaip rodo pats pavadinimas, tokio genėjimo tikslas – palengvinti patekti saulės šviesai į vainiko vidurį.
Vainikų šviesinimas pagrįstas jų retinimu, o kartais vaismedžių žeminimu ir vainiko pločio ribojimu.
Šviesinant pašalinamas šakų perteklius vainike, kartu pašalinamos negyvos ir ligotos šakos.

skaityti toliau

Šaltinis
 

Sodo augalams bundant iš žiemos miego, jų ka­mieno ir šakų žievė bei kambis pasidaro labai jautrūs saulės spinduliams. Dieną godžiai gaudančių ir sugeriančių saulės spindulius medžių paviršius įšyla iki 15 ir daugiau laipsnių, gerokai labiau nei giliau esanti  mediena. Šaltomis kovo ir netgi balandžio naktimis šaltis aštriais ledo krislais paverčia syvus. Tie ledo ga­balėliai suplėšo atgijusių ląstelių sieneles, susidaro gilios žaizdos. Kad to neatsitiktų, jei iš rudens nenubalinote vaismedžių kamienų, skubėkite – balinkite. Balta spalva sumažins žievės įšilimą 5-6 laipsniais. To dažnai visiškai pakanka, kad būtų išvengta saulės smū­gių.

skaityti toliau

Šaltinis
 

Nuo kada kriaušės pradėtos auginti Lietuvoje, tikslių žinių neturima. Kultūrinės kriaušės pirmą kartą minimos 1678 m. Vilniaus apskrities Pavytinės dvaro inventoriaus sąrašuose. Iki XIX a. pabaigos kriaušės daugiausia buvo auginamos dvarų bei vienuolynų soduose, kuriuose buvo auginamos ne tik vietinės, bet taip pat iš Vakarų Europos įvežtos kriaušių veislės. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje kriaušes jau pradėjo auginti valstiečiai savo soduose. Tačiau po 1928 – 1929 m. šaltosios žiemos dalis šalčiams neištvermingų veislių kriaušių respublikos soduose žuvo. 1930 m. Lietuvos soduose (be Vilniaus krašto) augo 424 000 kultūrinių kriaušių. 1952 m. visų kategorijų ūkiuose – 217 400, 1965 m. – 374 000, 1974 m. – apie 400 000 (sudarė apie 5 proc. visų sodų ploto).

skaityti toliau

Šaltinis