Bėgau vakar pro kiemo turgelį. Trys bobulytės viena per kitą kvietė apsiprekinti. Viena rodė geltonų tulpių puokštes, kita plastmasiniuose vazonuose eksponavo svogūnų laiškus ir krapus, o trečioji mane sugundė skaisčiai raudonais ridikėlių ryšulėliais. Dažniausiai perku produktus pagal tikslų sąrašą. O kartais per kelias sekundes mane vaizduotė nubloškia prie gardaus valgio lėkštės ir tuomet puolu atsakingai krauti į krepšį visus staiga sumanyto „dienos patiekalo“ ingredientus. Šį kartą teta Zosė su savo ridikais nenorėdama man pasufleravo šio vakaro meniu: skrudintos bulvytės su ridikėlių ir grietinės salotomis. Sakysit, nesveika tiek vakarui prisiryti, ir dar keptų bulvyčių? Čia tik priklauso nuo santykio – kiek į lėkštę prisidėsi bulvyčių, o kiek ridikėlių… Ruošdama vakarienę, klausiau savo mamos paskaitėlės apie ridikus. Ir iš kur ji tiek žino?!

Ridikai yra garstyčių šeimos narys ir kopūstų bei ropių artimas giminaitis. Ridiko tėvynė – Kinija. Visko gali būti, kad Japonija (pastebėjote, kaip atrodo jų vėliava?). O senovės egiptiečiai savo maistui naudojo ridikus dar tuomet, kai tik ruošėsi statyti piramides. Senovės graikai rašė apie ridikus knygas, o XVI amžiaus Anglijoje žmonės ridikus valgė su duona ir mėsa. Manoma, kad ridikėliai buvo išveisti viduramžių Europoje, „eksperimentuojant“ su ridikų veislėmis.

Mūsuose ridikėliai yra lyg daržo žibuoklė – tikras pavasario pranašas. Yra daugybė ridikėlių rūšių, bet Lietuvoje dažniausiai auginamos greitai augančios rūšys („Žara“ ir „Kretingos ypatingieji“ išveistos Lietuvoje). Ridikai net mūsų klimato sąlygomis užauga itin greitai – kartais užtenka trijų savaičių, kad galėtum rinkti savo derlių. Gavę perdaug drėgmės jie skyla, o permažai – būna kieti ir  kartūs.

Visi girdėjote posakį „sveikas kaip ridikas“. Ištikrųjų ridikėlius valgyti labai sveika. Nustatyta, kad ridikėliai mažina cholesterolio kiekį kraujyje (cholesterolis – toks brudas, dėl kurio kemšasi kraujagyslės), reguliuoja kraujospūdį, jie sveika kepenims ir netgi truputį saugo nuo vėžio.

Ridikėliuose gausu kalio, kalcio, magnio, geležies, yra folio rūgžties, cinko ir jodo. O vitamino C ridikėlių ryšulėlyje yra tiek pat, kiek citrinoje.

Maisto gaminimui naudojamos ne tik šaknys, bet ir stiebai.

Girdėjau, kad iš ridikėlių galima gaminti ne tik salotas. Jie gali būti dedami į šaltibarščius, sriubas, troškinius, iš jų gali būti spaudžiamos sultys. Nenustebčiau, jei ridikėlius galima marinuoti…

Gal žinote įdomių receptų?

Šį savaitgalį bandysiu iš ridikėlių pagaminti kažką įmantresnio nei ridikėliai su svogūno laišku. Būtinai parašysiu apie savo eksperimento rezultatus.

Sabina D.