Kaip geriausių klasikinių tradicijų detektyvus prisimenu tas istorijas, kaip dingdavo mano dėdės saldainių dėžės iš rakinamos spintutės, kaip namai kvepėdavo degintu cukrumi, grįžus tėvams iš darbo arba tuos mistinius vakarus, kuriais mano močiutė pasigesdavo deficitinių skardinių su kondensuotu pienu. „Dar vakar jos stovėjo čia!” – stebėdavosi vargšelė… Bet ar ji galėjo bent numanyti, kaip gardu nakčia traukti sutirštintą saldų pieną per šiaudelį, pasislėpus po antklode.

Niekada nebuvau aistringa saldumynų valgytoja, bet su malonumu palaikydavau kompaniją savo pusbroliams vien dėl to keisto azarto naršyti tėvų spintose, ieškant lobio. O dabar atėjo laikas, kai pati turiu dažnai spręsti dilemą dėl to, duoti ar neduoti savo vaikams saldainių. Po apsilankymo pas vaikų odontologą nutariu vaikus lepinti tik šviežiais vaisiais, kruopų košėmis ir pasakomis prieš miegą… Bet juk tai tas pats, kaip vaikščioti po Gedimino prospektą, prisidengus figos lapeliu. Tad jau po poros dienų kepu keksiukus ir parduotuvių lentynose graibstau “kregždutes” ir kitokias “karvutes” savo ateities kartai.

Kad nesikankinčiau besvarstydama, pasidomėjau ką tuo klausimu mano labiau žinantys, nei jaučiantys žmonės. Gal įdomu ir jums?

Yra atlikti tyrimai, kurie aiškiai parodo, kad saldumynų poreikis tiesiogiai priklauso nuo vaiko augimo kreivės. Kai ji kyla – noras valgyti saldumynus stipriai padidėja. Taip yra todėl, kad organizmas pats reikalauja greitai pasisavinamos energijos. Gliukozė reikalinga raumenims ir smegenims. Jei jos ima trūkti, organizmas ima skaidyti savo riebalus, kad gauti reikalingų medžiagų.

Atrodytų, viskas paprasta – duodi vaikui tris saldainius per savaitę ir ramu. Bet iš kur atsiranda tas nesutramdomas noras kimšti šokoladą pilna burna? Yra vaikų, kurie net dreba išvydę saldainio popierėlį. Specialistai teigia, kad dėl to kalti tėvai, kurie paskelbia tabu saldumynams arba stipriai juos normuoja – vaikas elgiasi lyg badaujantis ir praranda saiko jausmą.

Na, tuomet galbūt reikėtų pilnas saldumynų lėkštes laikyti visiems prieinamoje vietoje namuose ir dirbtinai nekurti deficito? Tokiu atveju dvikovos pirštinę mums mestų dantų gydytojai: jie mano, kad vaikui saldumynų reikėtų valgyti kuo mažiau, o galbūt ir išvis jų atsisakyti. Geriau nesiginčysiu. Apie ką su jais kalbėti, jei odontologė Rima man neseniai patarė dukrai net sultis skiesti vandeniu, kad cukrus nesukeltų karieso, o arbatas saldinti tik trimis kruopelėmis cukraus…

O gal pavyzdį imti iš skandinavų, kurie savo vaikams saldumynų duoda tik kartą per savaitę? Bet ką tuomet veiks saldumynų gamintojai ir prekybininkai? Neabejoju, kad atras būdų, kaip sumaitinti mano vaikui kelis saldainius, laukiant stotelėje troleibuso…

Galutinai susimaišiau, kai radau informacijos apie tai, kad vaikų noras valgyti saldumynus sietinas su depresyviomis vaiko nuotaikomis ir alkoholio (!) vartojimu šeimos istorijoje. Pasirodo, jei Jonukas dažnai liūdi, o jo prosenelis buvo prisiekęs samanės ragautojas, net penkiasdešimčia procentų padidėja tikimybė, kad berniukas savo arbatą saldins penkiais šaukšteliais cukraus ir „nušvilps“ visas šokolado atsargas iš mamos podėlių. Laimei, niekas neprognozuoja, kad smaližiai labiau linkę į ydingas priklausomybes ar neištikimybes.

Ar galite pasidalinti savo patirtimi, kaip jūs normuojate vaikams saldainius? Būtų įdomu.

O aš kolkas pyragą vaikams rieksiu be liniuotės, sulčių neskiesiu, o saldainius vaikams dalinsiu už gerus darbus. Tuomet aš jausiuosi gera mama, o vaikai manys ištikrųjų nusipelnę gyventi saldžiau.

P.S.: Priminkime vaikams išsivalyti dantis – vaikiškos dantų pastos dažiausiai būna irgi saldžios!

Sabina D.