Kaip geriausių klasikinių tradicijų detektyvus prisimenu tas istorijas, kaip dingdavo mano dėdės saldainių dėžės iš rakinamos spintutės, kaip namai kvepėdavo degintu cukrumi, grįžus tėvams iš darbo arba tuos mistinius vakarus, kuriais mano močiutė pasigesdavo deficitinių skardinių su kondensuotu pienu. „Dar vakar jos stovėjo čia!” – stebėdavosi vargšelė… Bet ar ji galėjo bent numanyti, kaip gardu nakčia traukti sutirštintą saldų pieną per šiaudelį, pasislėpus po antklode.
Niekada nebuvau aistringa saldumynų valgytoja, bet su malonumu palaikydavau kompaniją savo pusbroliams vien dėl to keisto azarto naršyti tėvų spintose, ieškant lobio. O dabar atėjo laikas, kai pati turiu dažnai spręsti dilemą dėl to, duoti ar neduoti savo vaikams saldainių. Po apsilankymo pas vaikų odontologą nutariu vaikus lepinti tik šviežiais vaisiais, kruopų košėmis ir pasakomis prieš miegą… Bet juk tai tas pats, kaip vaikščioti po Gedimino prospektą, prisidengus figos lapeliu. Tad jau po poros dienų kepu keksiukus ir parduotuvių lentynose graibstau “kregždutes” ir kitokias “karvutes” savo ateities kartai.
skaityti toliau